Dabar, kai mes jau išmokome skraidyti ore, kaip paukščiai, plaukioti vandenyje,
kaip žuvys, mums nepakanka tik vieno – išmokti gyventi žemėje žmoniškai.
Bernardas Šou

Kad senatvė mus atveda į vaikystę – niekis. Iki pat senatvės mes vaikai; štai kas!
V.Gėtė, Faustas

Civilizacija skatina eiti pirmyn; Dabar progresas su savimi ir velnią pajudino.
V.Gėtė, Faustas

Visuomenės saugumo koncepcijos sukūrimo priežąstys

Šiandieninis pasaulis stovi ant objektyviai būtinos globalinės transformacijos slenksčio. Savo mastais, radikalumu ir reikšmingumu žmonijos istorijai ji iš esmės pralenks ne tik nesenas mūsų atmintyje 1917, 1991 m. transformacijas, bet ir svarbiausias tolimos praeities transformacijas, tokias kaip Echnatono religinė reforma, Senosios Rusios krikštas; visiškas Europos atsisakymas nuo bazinės stabilaus civilizacijos vystymosi dogmos – lupikavimo uždraudimo 16-ame amžiuje.

Būtent paskutinė  aplinkybė yra šių laikų civilizacijos sisteminės krizės pagrindas. Permainų būtinumas toks akivaizdus, kad į jas deklaratyviai orentuotas netgi parazituojančių bedieviškos sąrangos JAV lyderis. JTO Generalinės Asamblėjos 64-ojoje sesijoje 2009 m. rugsėjo mėn. Barakas Obama pasakė: „Mes turime pradėti naują bendradarbiavimo erą, pagrįstą tarpusavio intresais  ir pagarba“, pabrėždamas, kad ankstesnė politika iššaukė pasaulyje „refleksinį antiamerikonizmą“.

Būsimosios transformacijos ypatumas yra tame, kad bet kokios politinės, religinės, ekonominės reformos, jei jos nėra dorovingos (moralios), neorientuotos į gyvenimo pagal Dievą organizavimą, neturi prasmės ir nepakeis situacijos kosminiame laive, vardu Žemė, katastrofiškumo. Masiniai protestai JAV, Europos sąjungoje susiję su milžinišku, nuolat augančiu atotrūkiu ekonomikoje tarp gamybinių ir finansinių lupikautojų sektorių dėl galimybės pasinaudoti sukurtomis gėrybėmis. Būsimosios transformacijos esmė glūdi atsisakyme nuo Euro – Amerikietiško (Biblinio) globalizacijos projekto, kurio tikrieji šeimininkai yra kelios dešimtys žmonių ir minia jų apdovanojamų, nemąstančių artimų juos aptarnaujančių gerbėjų, iš inercijos vadinančių save elitu.

Neišvengiamų išlaidų ir būsimos transformacijos sukrėtimų minimizavimui pirmiausiai būtina giliai išsiaiškinti viršvalstybinio žmonijos valdymo slaptos viešpatavimo koncepcijos esmę, dabar vykdomos globalizacijos, kuri gražių žodžių priedangoje tylomis diegiama į gyvenimą jau daugiau kaip 3 tūkstančių metų, koncepciją. Be to, būtina rašytinėje formoje išdėstyti naujas globalias idėjas, naują gyvenimo sąrangos žemėje sumanymą, Visuomenės saugumo koncepciją. Toks projektas negalėjo atsirasti Vakarų civilizacijos ribose. Bet kuris iš apmokamų elitinių tyrimo centrų yra griežtai apribotas idėjų konceptualaus reikšmingumo lygio nagrinėjime, o atitinkamai ir naujos, užsakovo supratimu „antimokslinės“ terminologijos, būtinos šių idėjų rašytinei išraiškai, panaudojime.

Iš principo naujas, savo apimtimi civilizacines, idėjas ir iš to išplaukiančią Visuomenės saugumo koncepciją visuomenės iniciatyva, nemokamai per paskutiniuosius 25 metus parengė geriausi Rusijos protai kolektyvine išmintimi. Per šį laikotarpį, kaip tai daugelį nuvils, praktiškai visuose Rusijos regionuose liaudyje suformuota kol kas neatskleista žmogiškų išteklių, savo suvokimu nepasiekiamai pralenkusių pagal inerciją dominuojančio „demo-patriotinio“ pseudo elito suvokimą, duomenų bazė. Vienas iš netiesioginių Vandenio epochos žinių valdymo požymių – šių žinių nešėjų visiškas nenaudojimas per visą gyvenimą net paties mažiausio kiekio alkoholio ir tabako. Būtent toks jaunimo sluoksnis šiandien paruoštas Rusijoje.

***

Ši brošiūra - tai trumpas ekskursas į žmonijos globalios transformacijos, parengtos Visuomenės saugumo koncepcijos rusišką projektą.  Ji adresuota pirmiausiai užsienio skaitytojams ir todėl parengta anglų kalba. Naujų idėjų iškėlimas neįmanomas naudojant šiandieninę terminologiją, todėl mes pradedame nuo mūsų įvestų terminų paaiškinimo.

Terminai ir sąvokos

Atskyrimas (identifikavimas) – žmogaus sugebėjimas išskirti iš bendro fono signalą, reikalingą tiesos pažinimui, atskirti vieną reiškinį nuo kito, gėrį nuo blogio. Pagal Korano apreiškimą šis sugebėjimas duodamas Dievo betarpiškai žmogui pagal žmogaus dorovę. Kitose kultūrose išskyrimo (identifikavimo) tema nutylima.

Autosinchronizacija – dažnių ir svyravimo fazių sutapdinimo procesas daugelyje įvairių sistemų, privedančių prie paskesnės savaiminės funkcionavimo supersistemoje sinchronizacijos. Biologinėse sistemose reiškiasi kaip minios – elitarizmas (jausmas), individo prisirišimo prie bandos efektas.

Blogis – reiškinių charakteristika jų prieštaravimo Dievo veikimui požiūriu.

Bolševizmas – dirbančiųjų daugumo gynimo politinis judėjimas. Tikras bolševikas – tas, kuris gina daugumo interesus. Ne visi TSKP nariai buvo bolševikais, ir ne visi bolševikai – partijos nariais.

Būtis – žodžio „gyvenimas“ sinonimas, Dievo, kaip universalios realybės ir jo sukurto, tobulėjančio Pasaulio, vienybė.

Chrematistika (nuo graik. „Chrema“ – turtas) – mokslas apie tai, kaip padaryti turtinga atskirai paimtą firmą arba individą, nesiejant su likusios visuomenės gerbūviu. Šiuolaikinėje padėtyje ekonomika kaip mokslas savo esme transformavosi į chrematistiką, nes ji nenukreipta į bendrojo gerbūvio uždavinių sprendimą.

Degradaciniai – parazitiniai poreikiai – nenatūralūs, o todėl neriboti ir neprognozuojami žmogaus poreikiai, kurių patenkinimas neigiamai veikia asmenybės ir visuomenės vystymąsi bei gamtinę aplinką.

Demografiškai sąlygoti poreikiai – poreikiai, vienareikšmiškai pripažįstami pagal lyties-amžiaus požymius, kurių patenkinimas užtikrina būtinąsias prielaidas ir sąlygas genetiškai nulemto žmogaus ir visuomenės vystymosi potencialo vyksmui kartų tąsoje.

Dievas – 1) viršpasaulinė realybė, Aukščiausias, vienintelis visų Žemėje gyvenančių ir Jo sukurto pasaulio Visagalis Kūrėjas. Aukščiausias, visaapimantis valdymo lygis, kuris daugumos žmonių sąmonėje įsivaizduojamas kaip atsitiktinumų srautas. „Atsitikimas – tai Dievo pseudonimas, kuomet jis nenori pasirašyti savo tikruoju vardu“ (Anatol Frans).

2) nusistovėję kasdieninėje tautų ir šalių sąmonėje pseudodievo simboliai, naudojami įvairiuose religiniuose kultuose ir mokymuose, esantys žemiškos kilmės ir naudojami, iš esmės, idealistinio ateizmo hierarchų supratimo apie tikrąjį Dievą paslėpimui.

Dieviška kūryba – galimo Būties vystymo scenarijus, atitinkantis Dievo sumanymui, gyvenimo organizavimo pagal dieviškus įstatymus būdas.

Dorovė – prioritetų sistema žmogaus gyvenimo vertybių rinkinyje, pasireiškianti jo elgesyje, sprendimuose ir vertinimuose. Reiškiasi kaip pasekmė Dievo dovanotu sugebėjimu atskirti Gėrį  ir Blogį, Dievo veikimo per Są-žinę kelius. Dorovė – tai dorovės normų, kurios nustato asmenybės psichikos veiklos tvarką ir valdo joje visų informacinių srautų apdorojimą, rinkinys. Funkciškai dorovė asmenybės psichikoje analogiška kompiuterinių programų sąlyginio perėjimo operatoriams.

Dotacijos – vidinės korporacinės arba valstybinės išmokos kai kurių rūšių produkcijos gamintojams, kurios gamyba tam tikrais kiekiais būtina, bet pagal esantį kaininką nerentabili arba mažai rentabili. Dotacijų tikslas – pašalinti sisteminių klaidų pasekmes makroekonominio valdymo lygmenyje.

Dvasia – žmogaus, įsivaizduojamo kaip kūno, dvasios ir sielos trejybė, bioenergetinių laukų, visuma.

Egregoras – biolaukinė energoinformacinė sankaupa („komandinė dvasia“), sukurta daugelio bendro tipo, interesų ir kitų galimų vienodų asmeninių parametrų individų psichinės veiklos savo gyvenimo procese.

Ekonomika – mokslas apie liaudies ūkio tvarkymą tikslu sukurti būtinas visuomenės vystymosi pagal Dievo valią sąlygas kartų tąsoje.

Erdvė (fizinis vakuumas) – viena iš materijos atmainų, kurios bazėje gimsta jos kitos formos. Subjektyvus parametras, kurį suvokia žmoguskai lygina tarpusavyje materialius objektus, priimdamas vieną iš jų kaip etaloną.

Fašizmas – žodis, kilęs iš lotynų „fascec“ – fascija. Fascija – tai ryšulėlis virbų su įbestu į vidurį kirvuku, aprištas diržu. Senovės Romoje fascijos pradžioje buvo caro valdžios ženklu, vėliau – aukščiausių valstybės pareigūnų valdžios ženklu. Klausime apie „fašizmo“ grėsmę neteisėtai suvedama prie nacionalinio ir rasinio išskirtinumo ir nepakantumo, o taip pat prie paveldėtos iš Italijos ir Vokietijos „fašistinės“ simbolikos ir frazeologijos, painiojant ją su nacizmu.  Fašizmo esmė yra „mažų žmonių“ minios aktyvus palaikymas „elitinės“ oligarchinės sistemos piktnaudžiavimą valdžia, nukreiptą prieš tuos pačius „mažus žmones“. Fašizmo, kaip reiškinio, paskirtis – neleisti Homo sapiens rūšies atstovui tapti Žmogumi.

Gėris – reiškinių charakteristika jų atitikimo Dievo veikimo požiūriu.

Globali politika – politika, nukreipta į atitinkamų tikslų pasiekimą visos žmonijos, kaip vieningos supersistemos atžvilgiu.

Globalizacija – pasaulinės integracijos objektyvus procesas, kurio esmėje yra visuomenės gamybinių pajėgų valdymo koncentracija vienose rankose. Globalizacijos koncepcija subjektyvi savo prigimtimi, dėl ko vystosi aktyvi subjektų konkurencija už teisę įgyvendinti savo globalizacijos variantą.

Globalus prediktorius – globalios politikos subjektas, nūnai viešpataujančio globalizacijos būdo, taip pat socialinių procesų visumoje žmonijos atžvilgiu scenaristas-planuotojas.

Idealusis ateizmas – formalus Dievo būties pripažinimas žodžiais, gretinamais su supratimo apie tikrąjį Dievą, vienintelį visų Žemėje gyvenančių Visagalį Kūrėją pakeitimu vienokia ar kitokia mistifikacija, žemiškų jėgų sugalvotu falsifikatu, tuo dievu, kurio tikrovėje nėra. Šis reiškinys būdingas žemiškoms bažnytinėms hierarchijoms, savo pseudo tarpininkavimu blokuojančioms realias tiesioginio žmogaus ryšio su esančiu Dievu galimybes.

Informacija (vaizdinys) – kokia nors prasmė arba turinys, glūdintis verbaliniame pranešimes arba išreikštas neverbaliniu būdu ant vienokio ar kitokio materialaus pagrindo.

Internacional-socializmas – „pirmenybinis socializmas“, daugiatautėje valstybėje mafijos principu organizuotoms tarptautinėms diasporoms, formaliai organizuotoms lygiateisiškumo ir socializmo principais.

Ydingumas – elgesio prioritetų sistemos nesuderinamumas su Dievo valia, sugebėjimo atskirti gėrį ir blogį praradimas; padeda iškreiptos kultūros, kuri, įsitvirtinusi, engia jos puoselėtojų genealoginę liniją ir veda prie jų nukirtimo kartų tąsoje, negatyviai veikia supančių žmonių genetiką, griauna regioninę biocenozę ir biosferą,  pamatus.

Kainininko bazė – negausi prekių, kurių kainų augimas sukelia neišvengiamą visų likusių prekių ir paslaugų savikainos augimą, grupė. Pirmiausiai jų skaičiuje – pirminiai energijos šaltiniai, monopolijų tarifai. Analogišką poveikį turi mokesčių ir transporto tarifai, kredito palūkanų normos.

Kainininko invariantas – prekė, subjektyviai išrinkta vertės matu, visų prekių ir paslaugų kainos matavimo vienetu.

Kaleidoskopinė pasaulėžiūra – pasaulėžiūra, kurios komponentai (objektyvių reiškinių subjektyvūs suvokimai) daugumoje nesusiję vienas su kitu, dėl ko jie, veikiami aplinkybių, neprognozuojamai keičiasi. Daugumoje atvejų panaši pasaulėžiūra remiasi Būties keturvienybės supratimu: materija – energija – erdvė – laikas. Pagal kaleidoskopinę pasaulėžiūrą mintinis subjekto medis nesiejamas su subjektyviuoju „Aš“ („aš“ – pasaulėžiūros centras), subyrėdamas į tarpusavyje nesusijusius fragmentus.

Kapitalizmas – visuomeninio gyvenimo, kuriame viešpatauja individualus gamybos organizavimo ir paskirstymo būdas privačios nuosavybės ir formalios visų piliečių lygybės prieš įstatymą, sąranga. Valstybinis ekonomikos sektorius atlieka tik privataus sektoriaus aptarnavimą.

Komunizmas – idealas, kurio turi siekti besivystanti žmonija, propaguojamas nuo senovės. Lotynų kalboje žodis „komunizmas“ reiškia bendroviškumą, bendrumą. Be to, lotynų kalboje šis žodis turi bendrą šaknį su žodžiu „komunikacija“, t.y. ryšys, t.sk. ir informacinis ryšys tarp žmonių, kas rusiškai reiškia „są-žinė“. Kitaip sakant, komunizmas – žmonių sąžiningas bendrumas.

Koncepcija – bendras kokio nors proceso sumanymas arba pasirinktas tikslų pasiekimo būdas; kokių nors reiškinių, būdingų tik šiam būdui, supratimo, atpažinimo ir traktavimo būdas, samprata ir išvados.

Konceptuali valdžia – yra aukščiausias visaapimantis socialinio valdymo, pagrįsto vieningu civilizacijos vystymosi eigos supratimu užduotų dorovinių orientyrų ribose, lygmuo. Jai suteiktos įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios. Terminas „konceptuali valdžia“ turi dvi prasmes: pirma, tai asmeninė žmonių, kurie sugeba parengti visuomenės gyvenimo organizavimo koncepciją ir įgyvendinti ją realiame visuomenės savivaldos procese, valdžia; antra,  tai pačios koncepcijos valdžia virš visuomenės, nesąlygota (neįtakota) atskirų žmonių asmenybių.

Kultūra – visuomenės vystymosi proceso vertybė, informacija, kuri perduodama iš kartos į kartą ne genetiniame lygmenyje.

Kūrinija – materijos, informacijos ir mato trivienybė (trejybė), kuri priešingai visuotinai priimtam supratimui apie keturvienybę, reiškiasi kaip pirminiai Būties atributai.

Laikas – subjektyvus, žmogaus psichikoje kylantis supratimas, sugretinant pasikartojančių procesų (reiškinių) dažnius, iš kurių vienas priimamas kaip etalonas. Kadangi proceso – etalono pasirinkimas sujektyvus, laikas – subjektyvus būties faktorius ir nėra jo atributas.

Laisvė -  Dievo duotas sąžinės vadovas.

Marksizmas – pasaulėžiūrinės sistemos, besireiškiančios klaidingu kelio į komunizmą imitatoriumi, pavadinimas. Marksizmą sukūrė ir įgyvendino Vakarų žiniuoniai, kaip negyvybingą (nepagrįstą) mokymą, tam, kad paniekintų komunizmo idėją. Klaidingas marksizmo ir komunizmo sutapatinimas atsirado XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios pasaulėžiūrinių suklydimų etape.

Matas (gal saikas?) – pagrindinis visatos atributas, jos kiekybinio ir kokybinio proporcingumo išraiška. Matas materijos atžvilgiu – jos galimų būvių matrica, o informacijos atžvilgiu – jos kodavimo būdas.

Materialusis ateizmas – visiškas atsisakymas nuo Dievo būties supratimo. Daugumai akivaizdžiai matomam, niekuo nepagrįstam beprasmiškumui apginti pateikiamas taip pat klaidingas idealiojo ateizmo supratimas. Kiekvienas žmogus gimsta tikintis į Dievą, todėl iš dviejų vienodai klaidingų alternatyvų linksta prie tikėjimo bažnyčia. Materialistinio ateizmo atstovų bažnytinės hierarchijos gynimas vyksta nesąmoningai.

Materija – objektyvi pasaulio dedamoji, kurios sudedamosios dalys sąveikauja tarpusavyje, reiškiasi kaip vakumas, plazma, medžiaga, energija.

Minia – žmonių, gyvenančių pagal legendą ir mąstančių pagal autoritetą, sankaupa.

Minios- „elitarizmas“ – visuomenės valdymo hirarchinė – piramidinė struktūra, kai šios piramidės viršūnėje – siauras „elito“ sluoksnis, po kuria įsikūręs platesnis „vidurinės klasės“ sluoksnis, o apačioje, prie piramidės pagrindo – pats skaitlingiausias sluoksnis, prastuomenė, visuomenės „padugnės“ ir jos „atmatos“. Jeigu sugretinti šią sąvoką su aukščiau pateikta minios sąvoka, tai minios-„elitarizmo“ sąlygomis visa visuomenė su mažomis personalijų išimtimis nužeminama iki minios būsenos.

Nacionalizmas – savo kultūros unikalumo suvokimas tuo pačiu neigiant kitų nacionalinių kultūrų unikalumą ir reikšmingumą žmonijai.

Nacional-socializmas – socializmas tam tikroms (vienai ar keletai) tautoms, bet sukurtas taip, kad kitų tautų atstovams nacional-socializmo garantijos ir normos netaikomos.

Nacizmas – įsivaizdavimas apie besąlygišką savo kultūros pranašumą, lydimas sąmoningo kitų kultūrų ir jas sukūrusių tautų naikinimo, priešiškumu joms.

Nestruktūrinis valdymas – valdymas statistinių dėsningumų ir valdomo objekto elgesio tikimybinių modelių pagrindu be išankstinio tiesioginio adresinio valdymo mechanizmo sukūrimo.

Nusikalstamumas – oficialių įstatymų, priimtų viešpataujančios valdymo koncepcijos rėmuose, pažeidimas.

Pasaulėjauta – žmogaus pasaulėžiūra, išreikšta žodinėje formoje, sąvokų sistemoje.

Pasaulėžiūra – „pasaulio paveikslas“, suformuota žmogaus asmenyje ir palaikoma jo psichinės energijos. Jos komponentai yra pasaulio reiškinių vaizdiniai – realūs ar įsivaizduojami(objektyviai galimi ir objektyviai negalimi).

Patriotizmas – savo tautos kultūros savitumo (unikalumo) ir jos skirtumo nuo kitų tautų kultūrų, taip pat savitų ir reikšmingų bendroje žmonijos istorijoje, suvokimas.

Religija – (nuo lot. religio – „tarpusavio ryšys“) – tai žmogaus ir Dievo betarpiškas ryšys, be ritualų ir kultų, o taip pat Dievą tikinčių žmonių tarpusavio ryšys.

Saiko jausmas – subjekto geba pajusti tą realiai galimą Būties matricos dalį, kurioje vystosi jo mintys ir gyvenimo aplinkybės.

Senjoražas“ – pelnas, gaunamas nuo piniginių ženklų emisijos dėl susidarančio skirtumo tarp kupiūrų gamybos savikainos ir jų nominalios vertės.

Siela – tai, kas stovi už sąvokos „Aš“, nemirtinga aukščiausios realybės dalelė; susijusi su Aukščiausiuoju žmogaus, kaip Dievo vietininko Žemėje, esmė. Laikinai gyvena žmogaus, kaip dvasios nešėjo, kūne ir suteikia jo būčiai prasmę sielos vystymo ir paties Kūrėjo vystymosi vienovėje per visuotiną žmonių sielų tobulėjimą.

Socialinio elgesio logikos kaita, arba „Laiko dėsnis“ -  masinės sąmonės ir individų elgsenos savo masinėje statistikoje transformacija, vykstanti kartų atsinaujinimo ir viešpataujančių Žemėje technologijų dažnių išlyginimo (biologinio ir socialinio laiko dažnių atitikimas) pasekoje.

Socializmas – visuomenės gyvenimo sąranga, kurioje bet kokio žmogaus, o taip pat bet kokios šeimos prioritetiniai poreikiai garantuotai patenkinami valstybės, kaip visuomenės atstovo visumoje, tiesiogiai ir netiesiogiai padengiant atitinkamas išlaidas.

Subsidijos – korporacijų arba valstybinės išmokos atitinkamos rūšies produkcijos vartotojams, jeigu korporacija arba valstybė mano, kad būtent šios rūšies produkcijos vartojimas visuomeniškai naudingas ir skatintinas, o potencialus vartotojas neturi pakankamai lėšų tam, kad galėtų pats apmokėti šių produkcijos rūšių vartojimą.

Supratimas – vaizdinio ir jo žodinės išraiškos vienybė.

Telegonija – tėvų šalutinių lytinių kontaktų įtaka jų būsimų vaikų sveikatai. Telegonijos esmė yra genetinės informacijos perdavimas biolaukų veikimu nebiologiniu keliu, be chromosominio veikimo.

Trockizmas – ypatinga psichikos tipo atmaina, senas reiškinys, anksčiau vadintas apsėdimu ir patikslintas pagal šiuolaikinę terminologiją jo ryškiausio atstovo – Bronšteino-Trockio – vardu. Būdingu trockizmo bruožu komunistiniame XX amžiaus judėjime buvo visiškas kurtumas jo adresu išsakomai kritikai. Ji siejama su atsidavimu principui gyvenime realiais veiksmais slopinti tas deklaracijas, kurias jis pats skelbia.

Valdymas pagal pilną funkciją – pilnas valdymo procesas, prasidedantis nuo aplinkos faktoriaus, sukeliančio valdymo poreikį, išaiškinimo, ir tikslo apibūdinimo šio faktoriaus atžvilgiu. Procesas užbaigiamas numatytų tikslų pasiekimu.

Valdymo periferija – vykdomosios struktūros vietose, konceptualios valdžios „varomieji diržai“.

Valdžia – praktiškai realizuojama subjekto socialinio valdymo galia, kurios rezultate pasiekiami jam iškelti tikslai.

Vieninga pasaulėžiūra – pasaulėžiūra, besiremianti Būties trejybės supratimu (vaizdiniu): materija, informacija, matas. Jo komponentai daugumoje susiję tarpusavyje tam tikrais ryšiais ir yra tvarūs aplinkybių sraute. Pagal šią pasaulėžiūrą mintinis žmogaus medis nusigręžia nuo Dievo (Dievo-centro pasaulėžiūra), šios pasaulėžiūros ribose Būtis išrykėja kaip mozaikos paveikslas, o atsitiktinumas vertinamas kaip nepažintas dėsningumas, turinti Dieviškos kilmės išraišką.

Viršvalstybinis valdymas – valdymas,vykdomas organizacijų, vienijančių visą eilę valstybių arba hierarchiškai stovinčių virš valstybių valdymo organų.

Visuomenės valdymo apibendrintų priemonių prioritetai – visų poveikio visuomenės vystymuisi priemonių šešių bazinių grupių (prioritetų), besiskiriančių pagal poveikio būdą, o taip pat pagal reikšmingumą ir pagal jų poveikio visuomeninei sistemai rezultatų pastovumą laiko tėkmėje rėmuose,  sąrašas.

Žiznerečenije – pagrindinis žynystės, kuri gyvu žodžiu, žodžiu – pripildytu dvasinės jėgos, nukreipia visuomenės gyvenimo tėkmę Dievo veikimo vaga, vaidmuo.

Žynystė – socialinis institutas, vidinė socialinė konceptualios valdžios nešėjų bendruomenė. Žynystė tarnauja atskiro žmogaus ir žmonijos visumoje dvasiniam vystymuisi ir naudoja žinias, gautas iš praėjusių civilizacijų išimtinai šiam tikslui. Jei ši funkcija nevykdoma, tai žynystė išsigimsta į žiniuonystę.

Žmogus – Sielos, Kūno ir Dvasios trejybė.

***

Kas yra konceptuali valdžia?

Pradėsime svarbiausių būsimos transformacijos problemų nagrinėjimą nuo klausimo apie valdžią, kaip realizuojamo sugebėjimo valdyti. Šiuolaikinės epochos sąmonė, formuojama veikiančios neįgalios pedagogikos ir masinių informavimo priemonių, priima valstybinę valdžią kaip aukščiausią valdymo formą, tuo pačiu atskirdama ideologinę valdžią, vykdomąją, įstatymų leidžiamąją ir teisminę. Analogiški išaiškinimai apie valdžios sistemą paremti teisiniais dokumentais, nors juose ir nefiksuojamas ideologinės valdžios institutas. Suprasti ir patikėti tuo, kad šie lygmenys absoliučiai nepajėgūs gauti galutinį visuomeninį rezultatą, paprastai sąmonei beveik neįmanoma. Bet tai yra tiesa, nes nė viena iš šių valdžios šakų neturi vizijos. Tarp kitko, dar A.S.Puškinas nurodė į valdančiųjų struktūrų nesugebėjimą: „Nebrangiai vertinu aš garsias teises...“.

Įtikinti kitus naujų, nesutampančių su ilgaamžiu tradiciniu supratimu, žinių tikrumu ypatingai sudėtinga.  Sudėtingumai susiję ne su ribotumu ir ne su protinių sugebėjimų skirtumu, bet išimtinai su dominuojančiais stereotipais, psichologija ir paties mąstymo proceso ypatumais. Būsimąją transformaciją, stereotipų pokyčius galima vertinti kaip žmonijos Praregėjimo procesą kartu su perėjimu prie naujos terminologijos arba naujo senų žodžių supratimo. Taip praėjusiais laikais buvo ypatingai sudėtinga pakeisti žmonių sąmonėje supratimą apie tai, kad Žemė apvali, kad ne Saulė sukasi aplink Žemę. Viešpatavę klaidingi stereotipai mechanikoje buvo keičiami nauja suprantama konstrukcija: „žemės rutulys“, „Saulės sistema“. Požiūrių į Kūriniją, visuomenę ir žmogų XXI amžiuje sistemoje mūsų laukia Praregėjimai ne mažiau reikšmingi, nei tie, per kuriuos žmonija praėjo mechanikoje. Bet tam mums taip pat reikės įsisavinti naujus terminus ir tokias sąvokas, kaip „Konceptuali valdžia“, „Viršvalstybinis valdymas“, „Pilna valdymo funkcija“ ir t.t. Tokiu būdu sąvoka iškyla kaip žodžio ir to vaizdinio, su kuriuo tas žodis asocijuojasi, vienybė. Taip žodžio „kasa “ sąvoka atsiras tik po to, kai jūs sutapatinsite jį su vaizdiniu plaukų kasa arba svogūnų kasa, arba pinigų kasa, arba taupomoji kasa, arba kasa – vidaus organas.

Deja, ir iki šiol daugelis valstybinio valdymo sistemos atstovų konceptualią valdžią priskiria  neaiškiai, aplenkdami sąmonę, formuojančią globalizacijos tikslus ir koncepciją, mitų, o ne realybės kategorijai. Būtent dėl to juos prileidžia prie įsivaizduojamo valdymo. „Tu valdai, bet ir tave valdo“, - reikšmingai pastebėjo Plutarchas. Laimei, mūsų tautoje visada buvo šventos-rusijos žynių, išminčių, каликов перехожих  žinių sistemos nešėjai; tų žinių, kurios yra už oficialios valstybinės valdžios ir oficialaus mokslo supratimo ribų.

Koncepcija – lotyniškas žodis, reiškiantis supratimo, atpažinimo ir kokių nors reiškinių, sukeliančių tik šiam būdui charakteringus samprotavimus ir išvadas,  traktavimo  būdą, t.y. vienas ir tas pats įvykis, reiškinys faktas įvairiose koncepcijose (taikant žmonių visuomenės gyvenimui) turės skirtingus, iki priešingų vertinimus. Taip, kad vaikiškas klausimas: „Kas yra gerai ir kas blogai?“ – pamatinis žmonių civilizacijos klausimas, nes reiškia Gėrio ir Blogio, kaip Dievo kūrybos, o ne juristų ir įstatymų leidėjų apibrėžtų ir nustatytų visuomenės gyvenimo reiškinių, objektyvumą. Iš Dievo kiekvienam iš mūsų duotas atskyrimas (intuicija) - tas šeštas jausmas, apie kurį nutyli sociologija, tai sugebėjimas suvokti objektyvųjį Gėrį ir Blogį. Atskyrimas, kuriai paskirta viena Korano sura – tai savotiškas kompasas dorovės erdvėje. Sąmonę zombinančių programų pagalba šie orientyrai gali būti prarasti. Iš žmonių, praradusių sugebėjimą atskirti Gėrį nuo Blogio, socialinės magijos savanaudiškais tikslais formuojasi minia gyvenančių pagal sąmoningai sufabrikuotas legendas ir mąstančių taip, kaip jiems „liepia“,  pakišti, aškiai papirkti arba nesąmoningai išnaudojami, autoritetai.

Dar vienas, žmogui būdingas, nutylimas jausmas – Saiko jausmas, kaip sugebėjimas pajusti tą Dievo dalį, kurioje vystosi jo minčių srautas ir gyvenimo aplinkybės.

Tai, kas skatinama ir palaikoma vienoje koncepcijoje, gali būti vertinama kaip sunkiausias nusikaltimas kitoje koncepcijoje. Visuomenės ir žmogaus vystymosi tikslai, o taip pat progreso supratimas formuojasi ne mokslo ir intelekto lygmenyje, o Atpažinimu dorovės lygmenyje. Tokiu būdu vystymosi Dievo kūrybos keliu variantas vienareikšmis ir gali turėti tiek pat vienareikšmius mokslinius skaičiavimus ir pagrindimus, įskaitant ekonomiką. Nukrypimai nuo Dievo kelio daugiareikšmiai, o šių klaidingų kelių pasiekimų priedangoje formuojasi privatus intelektualus „mokslas“. Pavyzdžiui, vietinių gyventojų išsaugojimo ekonomika praktiškai kiekvienu klausimu duos priešingas rekomendacijas taip pat moksliškai pagrįstos ekonomikos, nukreiptos teritorijų išvalymui iškeliant gyventojus į miestus- megapolius, atžvilgiu. Pavyzdžiui, įsivaizduokite įstatymus, tame skaičiuje ekonominius, papročius ir tradicijas valstybėje, gyvenančioje pagal principą: „Po mūsų nors ir tvanas“. O po to sugretinkite jas su konceptualiai kitokiu valstybingumu: „išsaugokime ir padauginkime mūsų ainiams“. Ir jūs suprasite, kad kiekvienas įstatymas yra vienokių ar kitokių visuomenės dorovinių nuostatų pasekmė, taigi įstatymų leidžiamąją valdžią negalima laikyti pakankamu valstybės valdžios funkcijų pirminiu šaltiniu. Įstatymo normų absoliutizacija – tiesus kelias į valstybingumo ir kultūros katastrofą, jei įstatymai ydingi ir nedorovingi. Būtent tame, savisaugos instinkte slypi mūsų šalies gyventojų nepaklusnumo įstatymams objektyvios priežąstys. Pati gyvenimo prasmė ir Būties tikslai skirtingose pasaulėžiūrose, esant skirtingoms koncepcijoms, viešpataujančioms visuomenėje su skirtingomis moralinėmis vertybėmis, priimamos skirtingai.

Taip vadinama „vakarų civilizacija“ orientuota į grynai technokratinį vystymosi variantą, ir tik per šią prizmę priima progreso sąvoką. Joje ir visuomenė, ir kiekvienas žmogus – šios civilizacijos sukurtos technosferos ir dirbtinės gyvenamosios aplinkos, stoję į nesutaikinamą antagonizmą su gamtine aplinka,  įkaitas ir belaisvis. Tai pasekmė to, kad per vystymosi tempus ir pelnų dydžius joje praleidžiama viena detalė – pats žmogus. Technologinių monstrų funkcionavimas tapo savaimine vertybe, o visi žmonės tapo tik jų priedais ir tarnais. Vietoje paties žmogaus vystymosi galimybių, žavimasi įvairių rūšių „protezų“, pakeičiančių ir blokuojančių rūšies „Protingas Žmogus“ natūralaus vystymosi galimybes, konstravimu. Vienas tokių pavyzdžių – darbai tema „dirbtinis intelektas“ nenorint mokytis ir realizuoti gyvenime savo psichinį ir intelektualinį potencialą. Bet kuris kompiuteris, pavyzdžiui, - apgailėtina žmogaus smegenų sistemospanašybė. Mes stebėjome, kaip treniruotas vaikas užrištomis akimis mintimi atveria prieš save spalvotą holografinį ekraną ir on-lain režime nuskaito nuo jo informaciją, ateinančią jo paklausimu iš visatos globalios informacinės matricos, kurioje yra visa informacija apie viską.

XXI amžiaus transformacija vyks biologinės civilizacijos, kurioje žmogus pradės vaduotis iš technosferos ir sugebės gyventi darnoje su gamtine aplinka, kryptimi. Tačiau atsisakymas nuo dabartinės ir būsimosios technikos nebus grįžimas į akmens amžių, kadangi nebebus poreikio technosfera gintis nuo Gamtos. Žmonija suvoks, kad dauguma procesų, anksčiau priimti kaip progresas, tikrovėje buvo judėjimas į aklavietę ir pragaištingi iš Žmogaus vystymosi Dievo kūrybos keliu pozicijų, ir todėl ateičiai neleistini. Atėjo laikas nuo Gamtos užkariavimo pereiti prie jos, kaip aukščiausios Pasaulio vertybės, suvokimo. Žmogus niekada nesukurs nieko tobulesnio, kaip tas kosminis laivas, kuris jau mums Dievo sukurtas.

Technologijos vystysis, bet jos antraeilės, ne savitikslės, jos – tik rimta pagalba ir naujo žmogaus, naujos visuomenės formavimo poligonas. Poligonas, kuris turi būti sukurtas biosferos –leistino vystymosi principais. Taip bus, kitaip alternatyva viena – rūšies „Protingas Žmogus“ išnykimas iš Žemės biosferos. Vyksta žmonijos suaugimo ir brendimo procesas formuojantis globaliam Žemės protui, kol kas nesančiam mūsų tikrovėje.

Globali transformacija bus susieta su Dievovalstybės koncepcija, tuomet žmonija suvoks tikrąjį Dievą, su juo susijusią naują Būties prasmę, Dievo lemtį ir visus iš to išeinančius tiesioginius ir atbulinius ryšius sistemoje „Žmogus-Visuomenė-Visata“. Į atvirai paskiriamą Konceptualią valdžią bus bus patenkama ne skiriant, o išimtinai pagal supratimą ir dorovę.

Konceptuali valdžia yra aukščiausias visaapimantis socialinio valdymo lygmuo, besiremiantis tiksliu bendros civilizacijos vystymosi eigos supratimu. Realią valdžią turi tik tas, kas disponuoja sugebėjimais valdyti ir turi tiksliai išreikštus valdymo tikslus. Išeinant iš to, konceptuali valdžia vykdo šias funkcijas:

• atskleidžia visus vidinius ir išorinius faktorius, įtakojančius visuomenės sistemos gyvenimą ir likimą, ištiria tarpusavio ryšius ir grupuoja juos atskleistų prioritetų, apibendrintų poveikio visuomenei priemonių ribose;
• formuoja valstybinio valdymo tikslus pagal kiekvieną faktorių, turintį įtakos visuomenei;
• iškeltų tikslų pasiekimui nustato visą būtinų valdymo funkcijų komplektą kaip struktūrinių, taip ir nestruktūrinių valdymo metodų, t.y. formuoja valdymo koncepciją.

Konceptualiai valdžiai pajungtos ir ją aptarnauja visų kitų rūšių valdžios. Esant tokiai padėčiai konceptualiai valdžiai nesvarbu, ar tos bei kitos struktūros, visuomenės veikėjai dirba sąmoningai, ar dėl žemo supratimo lygio (norėjome kaip geriau...“) pajungti jai aplenkiant sąmonę, pagrindinių koncepcijos idėjų realizavimui sukuriamos naujos struktūros ar pritaikomos anksčiau sukurtos. Tokiu būdu daug kas sprendžiama ir bestruktūrinio valdymo būdu. Jeigu veikiančios valdžios struktūros nepastebi konceptualaus centro visavaldiškumo, tai nereiškia, kad jo iš viso nėra. Jis formuoja vystymosi tendencijas ir realizuoja periferinio valdymo valdžios galias iš viršvalstybinio lygmens tiesioginiu pavaldumu arba aplenkiant sąmonę. Tokiu būdu gyvenime besireiškianti valdžia labai tolima nuo oficialiai deklaruojamos, pažymėtos lentelėmis ant tarnybinių kabinetų.

Konceptualios valdžios fenomenas tame, kad ji pagal savo prigimtį autokratinė, jos niekas nerenka. Stebėtojas, neturintis supratimo apie bestruktūrinį  valdymo būdą, pamatys tik valdymo funkcijos fragmentus toje dalyje, kur ši sistema išreikšta konkrečiomis struktūromis. Konceptuali valdžia gali būti nagrinėjama dvejopa prasme: ir kaip konkrečių įgyvendinimui priimtų idėjų komplekto (koncepcijos valdžia), ir kaip valdžia žmonių, išreiškusių, įprasminusių ir įgyvendinančių šias idėjas. Koncepcija, kurios prasmė sąmoningai nuslepiama nuo visuomenės, kaip tai buvo pastaruosius 3 tūkstančius metų, vadinama hermetiška. Tuo žmonėsvykdantys konceptualiąją valdžią, gali būti struktūriškai nesusiję, bet suvienyti vieningos sampratos ir dorovės (arba amoralumo – t.y. neaiškių dorovinių standartų).

Aukščiausia Egipto žynija, įgyvendinusi konceptualiąją valdžią abiemis šio termino prasmėmis, buvo sudaryta iš dešimties Šiaurės aukščiausių išrinktųjų ir dešimties Pietų aukščiausių išrinktųjų. Kiekvienam dešmtukui vadovavo vienuoliktasis žynys – jo hierarchas ir vadovas. Visi jie buvo prenkami paveldėjimo principu nuo tėvo sūnui. Nutrūkus genealoginei linijai jų sprendimu į komandos sudėtį buvo priimamas žynys nepaveldėjimo būdu. Jie suprato tandeminio valdymo principo  pranašumus prieš vienvaldystę. Jei jų komandų ir hierarchų balsų buvo po lygiai, tai  šie tandemu privalėjo rasti trečią sprendimą, kuris turėjo būti geresnis už bet kurį buvusį, kuriems nebuvo pritarta.

Ši, šimtmečius virš faraonų ir valstybinės mašinos buvusi konceptualioji valdžia Mozės laikais kartu su Amono hierarchijos tarnautojais pristabdė Egipto globos misiją, nuėjo į pogrindį ir išėjo į globalų viršvalstybinį valdymo lygmenį. Po šio Egiptas iš senovės „supervalstybės“ rango buvo pažemintas iki „provincijos karalystės“ lygmens, ir netgi provincijos kitos valstybės sudėtyje – kad paslėptų istorijos pradžią Letos vandenyse (Leta – graikų mitologijoje užmaršties upė –vert.).

Būtent šiuo periodu iškyla nūnai viešpataujanti Euro-Amerikietiška (biblinė) valdymo koncepcija, taip pat iš principo kitokia ideologija nei šventarusijos žynijos, kontaktavusios ankstesniuoju periodu su egiptietiška Ra hierarchija, kuomet ji dar nebuvo pavaldi Amono hierarchijai. Paskutinis faraonas, išpažinęs vienatinį Dievą, buvo Echnatonas (1375-1325 m.pr.m.e.). pati žynija tokiu būdu išsigimė į žiniuonystę, pritaikius turimas konceptualias žinias ir konceptualaus valdymo įgūdžius siekiant asmeninių klaninių interesų, vietoje rūpinimosi visuomenės gerove ir siekio harmonijos su aplinka.

Nuo to laiko mažai kas pasikeitė. Globalios valdymo piramidės viršūnėje yra tie patys 22 paveldintieji klanai, vieninga komanda, dirbtinai, rinkimų iliuzijai sudaryti padalinta į dvi komandas (kairę ir dešinę). Masėms per kontroliuojamas masinės informacijos priemones šios dvi komandos vaizduoja viena kitai opoziciją užduodami klausimą : „Tu už tuos ar už anuos?“. Masių nukreipimui nuo svarbių problemų politinis gyvenimas pripildomas „rūsčiomis“ batalijomis. Tokio prieštaravimo simboliu, kultivuojančiu visuotinį dėmesį ir fanatizmą, yra futbolas: 11 kairiųjų ir 11 dešiniųjų spardo aikštėje kamuolį, simbolizuojantį žemės rutulį.tai ženklų žaidimas tiems, kurie kai ką supranta globalaus žmonijos valdymo schemose, vienas iš galingiausių būdų minios-„elitarizmo“ matricos papumpavimui.

Šiuos 22 klanus pagal konceptualios valdžios globalaus reikšmingumo lygio funkcijų atlikimą galima pavadinti globaliu prediktoriumi (rusiškai – pasauliniu kelrodžiu, scenaristu-planuotoju). Jie savo veiklos neafišuoja, matoma tik jų vykdančioji periferija. Ji realiai valdo kontroliuojamas visos planetos šalis per paveldimą klaninių finansinių šeimų korporaciją, kontroliuojančią tarptautines organizacijas, partijas, fondus, transnacionalines korporacijas ir bankus. Ši misija dosniai atlyginama. Agentūros „Reiter“ duomenimis (1996.06.15.) 358 milijardierių šeimos-klanai gauna pajamas, sudarančias daugiau kaip 45% visų Žemės gyventojų pajamų, o jų pagalbininkai, 1% visų Žemėje gyvenančių , valdo 96% pasaulio turtų. Už to nėra nei susitarimų (suokalbių), nei pasaulinių vyriausybių. Tai tradicinė, tūkstantmečiais naudojama bestruktūrinio egregorinio-matricinio nesąmoningo žmonių valdymo schema.

Jeigu į bylinas (bylina - rusų liaudies epinė daina apie karžygius) nežiūrėti kaip į išgalvotas pasakas, tai aukščiausia konceptuali valdžia senovės-rusios visuomenėje priklausė tai mažai žinomai socialinei grupei, kuri bylinose vadinama „...-klajūnais, išminčiais“. Jų vardai žinomi tik jų klanams ir, skirtingai nei karžygių vardai, bylinose neminimi. Tačiau, būtent jie kvietė karžygius ir nukreipė jų veiklą, paprotino kunigaikščius, apsvaigintus jiems paklusnios karinės jėgos galių vizija. Jie mokė gyventi darnoje su aplinka ir Dievo mokymu. Šios grupės žmonių ir jų veiklos esmė pavaizduota „Dainoje apie  išmintingąjį Olegą“:

Išminčiai nebijo galingų valdovų,
O kunigaikščio talentas jiems nereikalingas.
Teisingas ir laisvas jų pranašingas žodis
Ir su dangiška valia jis draugiškas.

Ši aukščiausia valdymo veikla nors ir ne visada gyventojams buvo suprantama, bet visada buvo vertinama kaip visuomenei svarbi („Pasakyk man, dievo numylėtas žyny, kas man gyvenime nutiks“). Jie gi ir valdovus įspėdavo apie pavojų („Mirsi tu nuo savo žirgo“). Žirgas nuo seno buvo valdomos tautos, kurios reikalai buvo patikėti valdovui, simboliu. Be to, vienoje sufijų pamokyme žirgas simbolizuoja žmogaus norus. Kažkada Rusioje aukščiausieji valdytojai neišsiskirdavo iš visuomenės turtais, o į aukščiausios valdžios sistemą patekdavo ne rinkimų keliu, bet išimtinai per atitinkamų žinių apie socialinio vadovavimo būdus, vietoje mokymosi oficialiai pripažintų legendų apie jį. Viena iš klaninių įšventinimo sistemų slavų pagonybės laikų priešaušryje tvirtina, kas A.S.Puškinas – jų atstovas ir jo pasakos apie gyvenimą priskiriamos jų žinių sistemai. Savo kūryboje A.S.Puškinas koduotoje formoje duoda informaciją apie žmonių visuomenės valdymo principus, apie konceptualią valdžią. Skirtingai nuo Krylovo ir Ezopo, Puškinas kodavo ne atskirų žmonių charakterius, o globalius socialinius reiškinius arba žmonių mases. Savo nemirtingų kūrinių potekstėje Puškinas ne tik atskleidžia veikiančius globalaus valdymo principus, bet ir numato ateitį.

Pateiksime dar vieną vaizdinį apie tą funkciją, kuri realizuojama visuomenėje per viešpataujančią koncepciją. Visi mes žinome, kaip poligrafijoje gaminama tokia ar kitokia produkcija, priklausomai nuo naudojamos matricos. Tai ji formuoja būsimo gaminio formąir atruktūrą. Koncepcija – tai ta pati matrica, bet naudojama žmonių masei. Užgimstanti karta, ne visada suvokdama, patenka į informacinę matricą – koncepciją – ir 15-20 metais nepriklausomai nuo savo valiosįgauna tas savybes, kurios reikalingos šios koncepcijos šeimininkams. Nė vienas vaikas nuo gimimo neturi preikio alkoholiui, tačiau švenčiant vidurinės mokyklos baigimą mūsų tikrovėje tik vienetai susilaiko nuo alkoholinių gėrimų, suveikia aktyviai peršami stereotipai. Taip vyksta ir visais kitais klausimais visumoje formuojant pasaulėžiūrą.

Tokiu būdu, jeigu apriboti aiškinimą žemiškomis vidaus socialinėmis jėgomis, tai valdymo hierarchijos viršūnėje stovi konceptuali valdžia, kaip aukščiausias viską apimantis social;inio valdymo lygmuo. Svarbu suprasti, kad visuomenės gyvenimo pavaldumas konceptualiai valdžiai nėra tiesioginis. Šioje schemoje tiesiog susidaro sąlygos, kai kiekvienas pagal supratimą dirba sau, o pagal nesupratimą – tam, kas supranta daugiau. Ir todėl visuomenės gyvenimo dalyvių supratimo didinimas – raktas į išsilaisvinimą nuo svetimos teisingumo idealams konceptualios valdžios vergijos.  

Bendrųjų valdymo priemonių prioritetai

Ateičiai ir visuomenės likimui įtakoja nesuskaičiuojama galybė faktorių, vis dėlto jų gili analizė laidžia juos sugrupuoti ir susisteminti. Mūsų išvadomis, šiuolaikinė viešpataujant Euro-Amerikinė koncepcija valdo visas jos kontroliuojamas šalis (dauguma jų pažymėtos balta-mėlyna-raudona valstybinės vėliavos spalvomis) šešių bendrųjų socialinio valdymo priemonių prioritetų pagalba. Nukreipiant konceptualųjį valdymą į svetimas šalis, mes turime reikalą su apibendrintų ginklų prioritetais. Koncepcija suteikia subjektyvias, specifines žmonijos globalizacijos Žuvų epochoje schemas. Apibendrintų ginklų prioritetai konceptualios valdžios naudojami (iš globalaus viršvalstybinio lygmens) konceptualiai bejėgių valstybinio valdymo sistemų, kurios neatpažįsta jų, kaip realių valdymo veiksmų, atžvilgiu. Visi konceptualiai reikšmingi pokyčiai, vykstantys visuomenėje, suprantami tokioje visuomenėje arba kaip nevaldoma stichija, arba kaip vidaus valstybinio valdymo klaidos, arba kaip kažkokių priešų, pasaulinių vyriausybių  intrigos.

Šie šeši apibendrintų (bendrųjų) ginklų prioritetai jų galios mažėjimo, bet greitaeigiškumo didėjimo tvarka, yra šie:

Pirmas prioritetas – metodinis

Charakterizuoja pasaulio suvokimą, naujų žinių sukūrimo ir įsisavinimo metodiką. Pažinimo ir kūrybos metodikos pagrindu formuojasi vystymosi tikslai, valdymo pagrindai, kaip taisyklė, amžių perspektyvai. Toks pasaulio supratimas gali būti išdėstytas žodinėje formoje (Biblija, Koranas), bet gali glūdėti gyvenančių pasąmonėje ir sąmonėje, ir atsispindėti tik liaudies kūryboje, pasakose, patarlėse, priežodžiuose, liaudies dainose, papročiuose, tradicijose, visuomenės dorovėje, kaip tai buvo Rusijoje iki nesenų laikų. Šiandieninė Rusija pareiškia pasauliui apie jos turimą savą visuomenės saugumo Koncepciją III tūkstantmečiui, išdėstytą aiškia žodine forma. Liaudis, kaip pažymėjo V.I.Dalis, tai ne tas, kas jis yra, o tas, apie ką jis svajoja.

Antras prioritetas – istorinis

Informacija apie chronologinę faktų ir reiškinių seką. Grubiai tariant, konceptualią valdžią vykdantisdaleistas prie metraštinės, vystymosi istorijos informacijos formavimo. Taikliau šio prioriteto reikšmingumą charakterizuoja Dž. Orvelas (1984 m): „Kas kontroliuojapraeitį, kontroliuoja ateitį, o kas kontroliuoja dabartį, tas praeities visavaldis“ . Štai jums algoritmas ir istorijos perrašymo „perestroikos“ eigoje bei pseudokomunistinės praeities istorijos, prasidėjusios nuo 1917 metų, arba Rusios istorijos, neva, prasidėjusios nuo jos apkrikštijimo, ištakos.

Trečias prioritetas – ideologinis (faktinis)

Visuomenės atžvilgiu tai prioritetas, ant kurio iš minimos koncepcijos pozicijos formuojasi visų partijų, ideologijų, religijų, elgsenų, masinių informavimo priemonių, t.sk. ir planingai „prieštaraujančių“ vienų kitiems vienos ir tos pačios koncepcijos rėmuose, bet jos nematančių ir neginčijančių jos teisėtumo, pažiūros. Konceptualiai valdžiai tai vieningas frontas, susidedantis iš kairiųjų, dešiniųjų bir centro. Daugelis šio fronto dalyvių geranoriškai dirba, kaip jie mano, savo tikslams, nors tikrovėje juos valdo jiems to nesuvokiant.gaunasi kaip anekdote: „Štirlicas žinojo, kad du kart du – keturi, bet jis nežinojo, ar tai žino Miuleris“.

Ketvirtas prioritetas – ekonominis

Informacija apie mokėjimų priemones, valstybiniai ir pasaulio pinigai, kainos ir jų santykiai, visų verčių kotiravimo institutai. Finansinių schemų, leidžiančių per kreditų – finansinę sistemą su ne nulinėmis palūkanomis atimti gamybos sferoje sukuriamas vertybes auksinio milijardo naudai, sudarymas. Dalis užgrobto atitenka ir tiems, kas tiesiogiai vykdo šį įstatymais įtvirtintą Žuvų epochos plėšimą „kultūringo bendradarbiavimo“ būdu. Svarbiausia čia – pasaulinė lupikavimo monopolija, dirbtinai sujungta su bankų veikla (makrolygio sąskaityba, kuria užsiima bankai, būtina, bet ji neturi mirtinai suaugti su lupikavimu).

Penktas prioritetas – genocido ginklas

Genofondo griovimas, būsimųjų kartų silpninimas ir naikinimas. Motyvacija viso šio platinimui paprasta – biologiškai išsigimę vergai neturi asmenybės ir visuomenės vystymosi potencialo, leidžiančio jiems gyventi be „globos“. Tarp tokių priemonių – alkoholis, tabakas, narkotikai, genų inžinerija. Gyventojų narkotizacija vykdoma, kaip taisyklė, ne sąmonės lygyje, švelniai pastumiant į šį kelią diegiamomis į visuomenės sąmonę tradicijomis, papročiais, patarlėmis ir priežodžiais, anekdotais.į tai švelniam variante nusitaikę beveik visi informaciniai kanalai, visos meno rūšys ir netgi pati medicina, bažnyčia (bažnytinis vynas).

Šeštas prioritetas – karinė ginkluotė

Vien padažnėjusio šio prioriteto taikymo faktas liudija apie tam tikrą koncepcinį Vakarų bejėgiškumą ir apie subtilesnio agresijos vykdymo „kultūrinio bendradarbiavimo“ metodu problemas. Rusijai XXI amžiuje nereikės naudoti kariuomenės, jeigu ji įvaldys koncepciją ir pasaulėžiūrinį ginklą, bei gynybą pasaulėžiūros – aukščiausių prioritetų lygyje.

Sėkminga būsimos globalinės transformacijos realizacija susijusi su atviru numatomų tikslų, bei iškeltų tikslų pasiekimo kiekvienu iš aukščiau išvardintų prioritetų koncepcijos pateikimu visuomenei. Tik tokiu būdu sukuriama tikra demokratija ir galimybė remtis pilietinės visuomenės mechanizmu.

Kad išvengti klaidų realizuojant globalinės transformacijos scenarijų, būtina suprasti, kad valstybinio valdymo lygmuo (įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios) yra neišvengiamai pajungtas svetimai koncepcinei valdžiai, jei nesiremia sava. Ryškiausias visų šešių prioritetų panaudojimo galios pavyzdys yra Tarybų Sąjungos valstybingumo sugriovimo operacija.

• Kariniu būdu TSRS sunaikinti nepavyko, tačiau tai buvo atlikta pasinaudojant aukštesnių prioritetų priemonėmis.
• Prieš mus pagal penktą prioritetą buvo pradėtas ciniškas alkoholio – tabako, narkotinis genocidas.
• Dolerio agresija pagal ketvirtą prioritetą pavertė šalį finansine kolonija. Rublis dar ir šiandien tebėra ne daugiau kaip teisės naudotis metropolijos pinigais kvitas. Istorijoje negirdėta palūkininkiškas lupikavimas (220% per metus) valdant premjerui V. S. Černomyrdinui. Valstybinės politikos ekonomikoje esmė iki šiol tebėra dviženklis kreditavimo tarifas, pražūtingas gamybos sektoriui, paslaugų sferai, inovacijoms ir aukštoms technologijoms.
• Pagal trečią prioritetą per amžius tautos iškentėtos ir sukurtos vieningos etikos normos ir idealai prarado valstybinį palaikymą arba buvo teisiškai uždrausti (valstybinė ideologija).
• Pagal antrą prioritetą, vietoj anksčiau buvusių istorinių mitų akimirksniu buvo primesti kiti, tikslingai sufabrikuoti ir efektyviai išplatinti.
• Pagal pirmą prioritetą mūsų sąmonėje naikinama savita pasaulėžiūra, rusų pasakos ir jų vertybiniai gyvenimo orientyrai. Kūrybinė įvairovė išsilavinime pakeičiama sąmonės primityvizacijos schemomis, asmenybės unifikacija pagal vieningą šabloną – Boloniškasis procesas, egzaminai testo pavidalu.

Valdymo pilna funkcija

Šalies valdymas jos tautų labui galimas tik pagal pilną funkciją. Šiuo metu taikomi valdymo principai („norėjome kaip geriau, o išėjo kaip visada“) liudija apie elementariausio supratimo apie visuomeniškai – naudingo valdymo pagal pilną funkciją schemos nebuvimą. Valdymo užduoties suformulavimui būtina mažų mažiausia pradėti nuo šių parametrų verčių nustatymo:

• valdymo tikslų vektorius, kaip sutvarkytas atskirų tikslų sąrašas, kur pirmoje pozicijoje įrašytas svarbiausias tikslas, o paskutinėje – mažiausiai svarbus;
• valdomos sistemos kontrolinių parametrų, charakterizuojančių dabartinę atskirų tikslų parametrų būseną, būsenos vektorius;
• valdymo klaidos, nusakančios skirtumą tarp tikslo ir būsenos vektorių, vektorius, kuris charakterizuoja vieno ar kito tikslo nepatenkinimo lygį.

Jeigu vystymosi tikslą nustato ir seka predikatorius (nurodytojas), o klaidos vektoriaus minimizacijos užduotį sprendžia korektorius, tai gauname valdymo sistemos tipą „predikatorius - korektorius“. Jos ypatumas tame, kad ji remiasi ne į tkrovę, bet į prognozuojamą ateitį, dėka to ji gali sustabdyti vos tik atsiradusias negatyvias tendencijas,  nelaukdama momento, kai problemos pradės smaugti visuomenę. Valdymo kokybė, valdytojų komandos gabumai charakterizuojami valdymo klaidų vektoriaus minimizacijos kryptimi ir greičiu, su kuriuo priimami ir įvykdomi sprendimai, minimizuojantys būsimas klaidas. Ekonomikos sferoje objektyviu integruotu rodikliu, charakterizuojančiu valdymo kokybę, yra prekių, patenkinančių biologiškai leistinų ir demografiškai sąlygotų poreikių tenkinimą, kainų mažinimas.

Protingo Žmogaus vystymasis (psichikos tipai)

Būsimosios globalinės transformacijos esmė susijusi su žmonijos bei paties žmogaus vystymosi tikslų peržiūra. „Protingo Žmogaus“ kaip biologinės rūšies vystymosi tikslas bus suvedamas į vis pilnesnį genetiškai nulemto potencialo vystymosi įsisavinimą. Mūsų laikais daugelis žmonijos atstovų savo gyvenime šia prasme nesivysto, o degraduoja. Svarbiausiu  jų elgesio ir veiksmų motyvu reiškiasi seksualiniai – maisto vartojimo instinktai ir malonumų gavimas (gedonizmas), t.sk. ir įvairių nenatūralių. Panašių tikslų siekis paverčia žmonių visuomenę Visatai svetimu augliu ant Žemės kūno.

Žmogaus vystymasis – tai ne tam tikrų žinių atsargų kaupimas, o jo psichikos tobulinimas. Išsilavinęs ir protingas, nežmoniškos psichikos niekšas žymiai pavojingesnis visuomenei nei niekšas-nemokša. Priimant sprendimus žmoguje gali vyrauti:

• gyvūnų INSTINKTAI;
• įpročiai, tradicijos, visuomenės primesti elgesio stereotipai;
• šaltas asmeninis išskaičiavimas, neorientuotas nei į visuotinai priimtus standartus, nei į Dievo valią;
• Dievo vedimas, intuityvūs praregėjimai ir Sielos balsas, einantis iš pasąmoninio psichikos lygmens, sąžinė.

Pagal tai klasifikuojami žmogaus psichikos tipai:

• gyvūninis psichikos tipas;
• psichikos tipas „zombis-biorobotas“;
• demoniškas psichikos tipas;
• psichikos tipas „Protingas Žmogus“.

Šiuolaikinėje civilizacijoje pasikeitus socialinio elgesio logikai ir Rusijoje parengtos visuomenės saugumo koncepcijos pagrindu sukurtos bazinės prielaidos tapti „Protingu Žmogumi“, kaip realaus visuomenės progreso pagrindine varančiąja jėga.

 Žmogaus ir visuomenės poreikių spektrasskirstomas į dvi poreikių klases:

• tiksliai paskaičiuojami, demografiškai sąlygoti;
• neprognozuojami, degradaciniai-parazitiniai.

Orientuojant gamybos ir paslaugų sferą į pirmąją iš jų, ateityje atsiras galimybė matematiškai paskaičiuoti saiku apribotą poreikių vektorių, su iš šių kraštutinių sąlygų išplaukiančiu griežtu tarpšakinio balanso lygčių sprendimu. Nobelio premijos lareatas Vasilij Leontjev įrodė, kad tarpšakinio balanso išlyginimas neturi vienareikšmio sprendimo. Jo klaida buvo tame, kad jis neįvertino valstybinio valdymo uždavinių orientacijos galimybių ne į „vis pilnesnį visuomenės poreikių tenkinimą“, o į vienareikšmiškai paskaičiuotus demografiškai sąlygotus poreikius. Šiandieninėmis sąlygomis šalis orientuota į vidaus bendrojo produkto (BVP) didinimą, bet už jo slypi tabako, degtinės, ginklų gamyba, naftos, dujų, miško išvežimas. Kuo šis  BVP didesnis, tuo intensyviau naikinami šalies gyventojai. Ateis tokie laikai, kai valstybės vystymo tikslu bus savo teritorijos išlaikymas ir apgyvendinimas, vietinių tautų joje atkūrimas ir išsaugojimas.

Būsimos globalinės transformacijos pagrindu laikomas paties žmogaus, kuris dabar yra nedorų, sąmoningai primestų elgesio stereotipų įkaitas, pasikeitimas. Pokyčiai bus įvedami į visuomenę autosinchronizacijos režimu per tuos žmones, kurie, nepaisant milžiniškos, sąmoningai suformuotos informacinės matricos pasipriešinimo, visgi neprarado noro būti Žmogumi; kas ketina įskiepyti į savo vaikus, anūkus, supančius žmones Dievo panašumo elementus, padaryti juos Kūrėjais, įsisavinančiais genetiškai nulemtą vystymosi potencialą, iš tiesų laimingais ir sėkmingais.

 Iš anksto sutikime, kad siekis pakeisti save žmogiškumo link, tuo siekiu išauklėti vaiką – tai pakankamai sunki užduotis, kadangi šiuolaikinio žmogaus ydingo formavimo procesai dosniai finansuojami ir pajungti, pirmiausiai, globalios Tamsos korporacijos, iš jo ydų darančios pinigus, interesams. Būtent dėl to šiuolaikinio mokymo sistemos tikslu skelbiama ne žmogaus-kūrėjo, bet besaikio ir nesugebančio atskirti žmogaus-vartotojo, rengimas. Būtent jis reikalingas vieningai savo esme korporacijai, į kurią įeina vyno-degtinės-alaus karaliai, lošimo namų verslastabako ir kitokie narkobaronai, neišvengiamai išplaukiantis iš pirmojo bloko ir sekantis, ne mažiau pelningas, farmacijos verslas, kurio pasaulinė apyvarta skaičiuojama trilijonais dolerių. Drauge su farmacija dirba kulinarijos-restoranų subtilybės, nuo kurių mūsų unikaliai suprojektuotas organizmas tiesiog negali parinkti reikalingos fermentų ir skrandžio sulčių gamos, taip užteršdamas ir išvesdamas iš rikiuotės savo svarbiausius mechanizmus. Štai tiesa: „Dievas sugalvojo maistą, o velnias kulinarus“. Įsitikinimui pakanka bent mėnesiui pereiti prie žaliavalgystės, naudojant viską natūralų, Dievo tik žmogui, kaip savo vietininkui Žemėje, sukurtą.

Ypatinga ir gydytojų, iš kurių daugelis ne visada suvokdami, dirba pirmiausiai kaip farmacijos kampanijų prekybos agentai, misija. Iki 40% visų šiuolaikinių susirgimų priežąsčių yra ankstesnis tų ar kitų medicininių preparatų vartojimas. Ne atsitiktinai rusų kalboje žodis «лечить» (gydyti – liet.) ir «калечить» (žaloti – liet.) turi tą pačią šaknį. Ši gydytojų užprogramuota rolė – neišvengiama „sveikatos apsaugos“ sistemos organizavimo pasekmė, kuomet pačios sistemos gerovė, nežiūrint į pavadinimą, priklauso ne nuo pasiekimų sveikatinant gyventojus, bet išimtinai nuo ligonių ar nuo gimimo nepilnaverčių vaikų skaičiaus didėjimo ir iš to išplaukiančių, pavyzdžiui, superbrangių centrų poreikio. Būtent todėl prie kiekvieno, netgi parasčiausio prietaiso, pridedama naudojimo instrukcija, bet nėra visiems prieinamos saugaus žmogaus organizmo eksploatavimo instrukcijos – gali nukentėti verslas. Ne mes sugalvojome seną tiesą: „Kai tik tarp gydytojo ir paciento pasirodė pinigai, apie sveikatą tenka pamiršti“.

Sekantis šios logiškai sudėliotos grandinėlės blokas – ritualinių paslaugų skyrius. Į jį visais būdais stengiasi neįsileisti ne tiek iš gailestingumo, kiek dėl iš kišenių dar neiškratytų pinigų. Besisukantys šios korporacijos pragaro ratuose, netgi nekvaili žmonės, t.sk. ir priskiriantys save „elitui“, nesuvokia savęs esant jos įkaitais, tuo planktonu, kuriuo ji maitinasi.

Žmogus – tai kūno, sielos ir dvasios trejybė. Tamsos korporacija turi ir savo dvasinį skyrių. Jeigu iš kūno prievartavimo daro pinigus, tai iš sielos prievartavimo daromi labai dideli pinigai, t.sk. ir sąskaita tų, kas praturtėjo vyno-degtinės-gydymo korporacijoje. Čia naudojamų priemonių arsenalas tiesiog stulbina savo įvairove. Jų tarpe – naujosios glamūrinės Rusijos, aukštosios mados ir šou-biznio, „aukštų pasiekimų sporto“ ir prekybos futbolininkais gerbėjai. Ypatingas sielos moralinio smukdymo vaidmuo skiriamasreklamai ir gyventojų masinei dezinformacijai. Kiekvienas, išeinantis į oranžinius, lygiai kaip ir anti-oranžinius mitingus laiko save aktyviu žmonijos, savo šalies vystymosi proceso dalyviu. Faktiškai jis yra Tamsos korporacijos įkaitas, tas pats planktonas, baterija, maitinanti tautos pseudovadus. Galutinai, visa, ką dvasinėje sferoje daro dabar viešpataujanti valdymo koncepcija, orientuota į dorovinių nuostatų išplovimą, o tai yra svarbiausias, pirmas pasaulėžiūrinis poveikio visuomenei ir visai civilizacijai  prioritetas. Neatsitiktinai savu laiku žymus paleontologas, rašytojas-fantastas N.A.Efremovas pažymėjo: „Visų imperijų, valstybių ir kitų politinių organizacijų griūtys vyksta praradus dorovę. Tai yra vienintelė visoje istorijoje katastrofų priežąstis“.

Kas yra Žmonijos, o atitinkamai ir paties žmogaus progresas? Šis klausimas nenueina nuo pačių pažangiausių intelektualinių diskusijų puslapių. Į jį nėra atsakymo ateistinės pasaulėžiūros rėmuose. Progreso, kaip techninio-technologinio prieaugio nagrinėjimas jo rėmuose, yra akivaizdžiai neįtikinantis. „Jeigu žmogėdra naudojasi peiliu ir šakute – tai progresas?“ – klausė S.E.Lec.

Bedieviškojo gamtamokslio dėka žmonija artėja prie savo gyvenimo miniatiūriniame kosminiame laive, vardu Žemės rutulys, kritinės ribos. Be numatytų žmonijos vystymosi tikslų pakeitimo, be paties žmogaus pasikeitimo, vienas iš ne pačių blogiausių ateities scenarijų – visuotinė gyventojų mobilizacija visapimančiam gyvenimui pavojingų atliekų ir kitų civilizacijos „pasiekimų“ naikinimui, siekiant išsaugoti biologinę nišą biorūšiai neprotingas-žmogus. Panašus progresasbe aiškaus ilgalaikio tikslo numatymo ir etinių dėsningumų analizės veda prie žinomos anekdotinės situacijos: „Daktare, ar aš gyvensiu? – O prasmė?“

Protingo Žmogaus, kaip biologinės rūšies, vystymosi tikslas susiveda į vis pilnesnį genetiškai nulemto vystymosi potencialo įsisavinimą. Vietoje to daugelis šios rūšies atstovų per savo gyvenimą šia prasme nesivysto, o degraduoja iki tokios būsenos, kuomet svarbiausiu jų veiksmų ir elgseno motyvu reiškiasi seksualiniai – maisto vartojimo instinktai ir malonumų gavimas (gedonizmas), t.sk. ir nenatūralių. Panašūs tikslai paverčia žmonių visuomenę į Visatai svetimą vėžinį auglį ant Žemės kūno.

Šiame leidinyje mūsų atspirties taškas tame, kad Aukščiausio sukurtas Žmogus, galintis realizuoti Dievo vietininko Žemėje misiją. Tačiau kiekvienam iš mūsų nuo gimimo duotas tik pavidalas, o Dievo panašumas įgyjamas tik žmogaus valios pastangų ir aplinkos dėka. Patekai į beždžionių būrį – tapai beždžine; įėjai į rūkorių būrį – tapai rūkoriu. Visa, ką matome mes ir mūsų vaikai mato televizorių ekranuose, neišvengiamai persiduoda mums. Vienintelis žmonijos progreso, paties žmogaus vystymosi kriterijus yra panašumo į Dievą lygis, žmogaus psichikos koordinačių vieta ant objektyviai egzistuojančios Visatoje ašies „Gėris-Blogis“ (Dievas-Velnias), visuomenės, visos žmonijos kūrybinių jėgų globalios vystymosi strategijos atitikimas Dievo valiai. Kažkas paprieštaraus, kad tai subjektyvūs parametrai. Tai ne taip. Be penkių visiems žinomų jutimo organų nuo gimimo žmogui dovanotas Atskyrimas (Furkan – Korane), ir, samprotaujant S ą-žiningai, tai kiekvienas gali užtikrintai atskirti, kas daroma ne pagal Dievą, pradedant savo elgesiu šeimoje ir baigiant įvykiais Libijoje ar Jugoslavijoje.

Iš Vandenio epochos kultūros pozicijų šiuolaikinė civilizacija netobula visomis savo apraiškomis ir daugiau primena globalios psichligoninės klientūrą, nei blaiviai mąstančių individų sambūrį. Tik tokios įstaigos pacientas gali savo iniciatyva įkvėpti su cigarečių dūmais iki 100 nuodingų medžiagų ir pats sumokėti už šį „malonumą“. Bet netgi avinai nerūko, o tarakonai nefinansuoja prieš juos naudojamo dichlofoso įsigijimo. Ir šis atvirai klinikinis faktas ne vienintelis. Bet kurioje kitoje šiuolaikinės visuomenės gyvenimo sferoje (nuo pinigų apyvartos sistemos organizavimo ir karinių-politinių „humanitarinių“ operacijų iki televizijos repertuaro ir santykių su vieninteliu visiems žemėje gyvenantiems Dievu-Kūrėju ir Visagaliu) jūs susidursite su ne mažiau ryškiais klinikiniais pasireiškimais pačioje aštriausioje ir negrįžtamoje fazėje. Vienintelio, ko reikia jų atskyrimui – skaitytojo sugebėjimas išeiti iš po primestų ydingų stereotipų ir įvykių vertinimo pagal istoriškai susiklosčiusių tradicijų autoritetą.

Nepaisant susiklosčiusios situacijos sudėtingumo, mes žinome, kad Gėris nugalės blogį, ir civilizacija pasuks Šviesos keliu. Tie, kas šia perspektyva netiki, rizikuoja susirgti psichosomatinėmis ligomis. Ar yra žmonijoje jėgos, galinčios organizuoti jos perėjimą į kitą vystymosi koncepciją? Šiandien galima tvirtai pasakyti, kad tokios jėgos yra, ir nematomas Kitežo miestas, laikinai panardintas į Negyvąjį vandenį, ruošiasi išplaukti. Dienotvarkėje klausimas apie perėjimą į globalios transformacijos praktinę fazę Rusijos kultūros vertybės - Visuomenės saugumo koncepcijos - pagrindu.