Yra posakis „Visi liaudis, bet ne visi žmonės!“ Apie ką jis ? Ir ko ieškojo Diogenas su žibintu rankoje, vaikščiodamas po Sinopo miestą, sakydamas sutiktiesiems „Ieškau žmogaus“?
Jeigu prisiminti vidurinės mokyklos biologijos kursą, žinomą visiems, ir pažvelgti į nuosavą psichiką, tai galima teigti, kad algoritminis žmogaus elgsenos informacinis aprūpinimas susidaro iš:
įgimtų instinktų ir nesąlyginių refleksų (kaip vidaus ląstelinio ir ląstelinio lygo, taip ir audinių, organų, sistemų ir viso organizmo bendrai), o taip pat jo kultūroje išsivysčiusių apvalkalų;
2
aukščiau instinktų esančių kultūros tradicijų;
3
nuosavo, ribojamo jausmais ir atmintimi suvokimo;
4
„intuicijos apskritai“ – tai, kas išplaukia iš individo psichikos pasąmonės lygmenų, ateina jam iš kolektyvinės psichikos, yra išorinių pagundų padaras ir apsėstumas, inkvizicine šios sąvokos supratimo prasme;
5
Dievo vadovavimo Užmanymo vagoje, vykdomoje viso kas išvardinta aukščiau pagrindu, išskyrus išorinių pagundų ir apsėstumo, kaip tiesioginių įsibrovimų iš išorės į svetimą psichiką prieš jos savininko norą ir sąmoningą valią.
Kiekvieno individo psichikoje visam tam yra galima, arba tikra konkreti vieta. Bet yra ir tai, kas išskiria žmoniją iš planetos biosferos, tačiau į tai biologija, psichologija bei sociologija nekreipia dėmesio, ir apie tai nerašoma nei mokykliniuose, nei universitetiniuose vadovėliuose. Šito nutylėjimo esmė yra tokia:
Bet kuris biologinės rūšies "Žmogus mąstantis" atstovas gali būti vieno iš žemiau išvardintų, daugiau ar mažiau pastovių per visą suaugusiojo gyvenimą, psichikos sandaros tipo turėtoju:
- kai elgesio pagrindą sudaro kultūros nulemti automatizmai, o vidinis psichologinis konfliktas - "instinktai prieš kultūros nulemtus automatizmus" - elgesio situacijose dauguma atveju sprendžiamas kultūros nulemtų automatizmų naudai. Tačiau jeigu pasikeitusios visuomeninės-istorinės aplinkybės reikalauja atsisakyti tradicinių toje ar kitoje kultūroje elgesio normų ir susikurti naujas - tai "zombis" teikia pirmenybę nusistovėjusiai tradicijai ir atsisako galimybės kurti.
charakterizuojama tuo, kad jos turėtojas sugeba kurti ir valios pastangomis gali peržengti tiek instinktų diktatą, tiek istoriškai susiklosčiusias kultūros normas, kurdamas naujus elgesio bei problemų, kylančių asmeniniame ar visuomenės gyvenime, sprendimo būdus. Įgydamas vienokią ar kitokią valdžią visuomenėje, demonizmas reikalauja besąlygiškai jam tarnauti, taip pagimdydamas pačias žiauriausias ir ištobulintas aplinkinių priespaudos formas. Vieną iš labiausiai rafinuotų variantų, kaip aplinkiniai priverčiami geranoriškai paklusti, F. Dostojevskis kaip elgesio pavyzdį pateikė "Stepančikovo dvare" (Foma).
charakterizuojama tuo, kad kiekvienas jos turėtojas įsisąmoninęs žmogaus misiją - būti Dievo vietininku Žemėje. Atitinkamai šiai aplinkybei, jis kuria savo asmeninį santykį su Dievu Gyvenime ir sąmoningai, naudodamas valią nuoširdžiai prisideda prie Dievo Užmanymo įgyvendinimo taip, kaip jis pats tai jaučia bei supranta. Atgalinis ryšys (kaip nuoroda į jo klaidas) iš Viršaus pasireiškia tuo, kad žmogus atsiduria vienokiose arba kitokiose aplinkybėse, atitinkančiose jo maldas ir ketinimus. Kitais žodžiais tariant: Dievas su žmonėmis kalba gyvenimiškų aplinkybių kalba.
Pažemintas iki priešingybės prigimčiai psichikos tipas
- kai subjektas, priklausantis biologinei rūšiai "Žmogus mąstantis", svaigina save įvairiomis psichotroninėmis medžiagomis: alkoholiu, narkotikais, tabaku ir kitais dar stipresniais mūsų dienų narkotikais. To pasekoje iškreipiamas į priešingą prigimčiai organizmo veiklos būdas tiek medžiagų apykaitos aspektu, tiek biolauko fiziologijos aspektu, ko pasekmė - daugybė įvairialypių psichinės veiklos sutrikimų visais jos aspektais (pradedant jutimo organų darbu ir baigiant intelektu bei valios sugebėjimais), būdingais gyvuliškos, zombio ir demoniškos psichikos sandaros tipams (žmogiškos psichikos sandaros tipo turėtojai savęs nesvaigina). Tokiu būdu žmogaus pavidalo subjektas tampa savininku tokios psichikos organizacijos, kuriai nėra vietos biosferoje ir pagal savo neatitinkančio susiklosčiusioms aplinkybėms elgesio kokybę pasidaro blogiausiu iš gyvulių. Ir už šitą savo, jam nulemto statuso Žemės biosferoje pažeidimą, jis neišvengia atpildo už tokį savo Gyvenimą.
Prie viso to, jei subjektas tampa priklausomas nuo svaigalų, jis įsigyja pastovų savo biolauko iškreiptumą. Ir, atitinkamai, savo dvasios parametrais nustoja priklausyti biologinei rūšiai „Žmogus protingas”. Be to, dauguma svaigalų savaime yra genetiniai nuodai, t.y. jie pažeidžia chromosomų aparato veiklą ir griauna chromosomines struktūras tų, kurie juos vartoja. Defektyvios chromosomų struktūros perduodamos palikuonims, kas vienaip ar kitaip pakerta jų sveikatą, kūrybiškumo bei asmeninio išvystymo potencialą. Tuo labiau, jeigu pastojimas prasideda iki to momento, kai organizme veikiančios chromosomų struktūrų atstatymo sistemos suspėja patvarkyti pažeidimus. Bet jeigu genetiniai nuodai papuola į organizmą pernelyg dažnai ir tokiais kiekiais, kad organizmo chromosomų struktūrų atstatymo sistemos nesuspėja ištaisyti visų pažeidimų, tai palikuonys tiesiog pasmerkti išsigimimui. Būtent šios aplinkybės ir leidžia šią psichikos sandaros rūšį pavadinti, - sukurta pačių žmonių ir atkuriama visuomenės kultūroje, - pažeminta iki priešingybės prigimčiai.
Žmogiškajai psichikos sandarai būdingas neformalus, nedogmatinis ir neritualinis tikėjimas Dievu, ir veikla Dievo užmanymo kryptimi, sutinkamai su savo gera valia, t.y. žmogui normalu pagonybė tikint vieną Dievą(monoteizme).
Psichikos sandaros tipas sąlygotas auklėjimu, t,y. jei iki jaunystės pradžios individas nepasiekia žmogiškosios psichikos sandaros – tai visuomenės kultūros ydingumo ir neteisingo tėvų auklėjimo rezultatas. Todėl būdamas suaugęs ir įsisąmoninęs šį faktą žmogus pajėgus pereiti iš bet kurios psichikos sandaros prie žmogiškosios – kaip pagrindo savo tolimesniam asmeniniam ir visuomeniniam išsivystymui.
Priklausomai nuo žmonių pasiskirstymo per psichikos sandaros tipus statistikos, visuomenė sukuria ir savo socialinę sandarą, vysto savo kultūrą, arba padedant pasiektos padėties konservavimui ir vergvaldystės bandymų recidyvams, arba padedant tam, kad žmogiškoji psichikos sandara būtų pripažinta norma ir garantuotai atkuriama kultūroje pasikeičiant kartoms, kaip pagrindas tolimesniam asmeniniam ir visuomeniniam tautų ir žmonijos bendram išsivystymui .
Yra posakis „Visi liaudis, bet ne visi žmonės!“ Apie ką jis ? Ir ko ieškojo Diogenas su žibintu rankoje, vaikščiodamas po Sinopo miestą, sakydamas sutiktiesiems „Ieškau žmogaus“?