Yra posakis „Visi liaudis, bet ne visi žmonės!“ Apie ką jis ? Ir ko ieškojo Diogenas su žibintu rankoje, vaikščiodamas po Sinopo miestą, sakydamas sutiktiesiems „Ieškau žmogaus“?
Jau daug visose MIP pateikta faktų apie šiandieninę migracijos krizę, kas ir kaip joje dalyvauja, netgi kas finansuoja, tačiau nepakankamai išaiškintos jos priežastys. Norint geriau suprasti šio analitinio straipsnio esmę bei terminologiją, rekomenduotina susipažinti su šiais straipsniais: „„Melo kojos trumpos“ – lietuvių liaudies išmintis
„Tiesą sakyti – lengva ir malonu“ – Michailas Afanasjevičius Bulgakovas,
„Meistras ir Margarita“
2014 metų kovo 16-ą dieną, Krymui balsuojant už sugrįžimą į Rusijos sudėtį, kuriuo buvo atstatytas ikichruščiovinis pagrindinės ir vienijančios TSRS respublikos veidas, „nepriklausomos“ Lietuvos televizijos etatinė ir ilgametė „karjerinė žurnalistė“ Nemira Pumprickaitė tapo pirmąja žurnaliste pasaulyje, kuri per CENTRINĮ valstybinį televizijos kanalą „plačiosioms masėms“ pristatė Visuomenės Saugumo Koncepciją (KOB).
Nors žodis „pristatė“ – šiuo atveju yra labai smarki hiperbolizacija, tiksliau būtų – „paminėjo“. O jeigu dar tiksliau: žmogus, su Visuomenės Saugumo Koncepcija susipažinęs ne iš „Lietuvos radijo ir televizijos“, o iš pačių Visuomenės Saugumo Koncepcijos darbų, rašomų ir publikuojamų autorių kolektyvo, pasivadinusio „Vidiniu TSRS prediktoriumi“, žodį „paminėjo“ pakeistų administracinio kodekso atspalvį turinčiais terminais – „apšmeižė“ ir „dezinformavo“.
Pasižiūrėkime, kaip tai atrodė „žydruosiuose ekranuose“: